SITUACIJA LIETUVOJE

Nors pabėgėlių skaičius pasauliniu mastu mažėja, Lietuvoje jis išlieka gana stabilus. 2004 metais iš viso buvo paduota 458 prašymai pabėgėlio statusui gauti, 2005 metais – 410, 2006 – 459 prašymai. Panaši tendencija išlieka ir 2007 (per 9 mėnesius paduota 357 prašymai). Asmenų, savanoriškai apsisprendusių grįžti į tėvynę, skaičius per metus gali siekti 30-40 atvejų. Nors šis skaičius nėra didelis palyginus su kitomis ES valstybėmis, tačiau nepriklausomai nuo atvejų skaičiaus, savanoriško grįžimo principo veikimą Lietuvoje būtina užtikrinti. To reikalauja geroji ES praktika.

Savanoriškas grąžinimas reikalingas:

• Asmenims, turintiems pabėgėlio statusą LR, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių apsisprendusiems grįžti į savo kilmės šalį.
• Asmenims, kurie naudojosi papildoma apsauga LR, bet sunkiai pritampa svetimoje valstybėje ir pareiškia norą grįžti į savo kilmės valstybę.
• Asmenims, kurie naudojasi papildoma apsauga LR, bet apsaugos galiojimo terminas pasibaigė ir jie turi grįžti į savo kilmės šalį.

Lietuvos specifika yra ta, kad didžiausią dalį prašytojų sudaro čečėnų tautybės Rusijos piliečiai. Dažniausiai jiems suteikiama papildoma apsauga ir valstybės integracijos parama (vieneriems metams). Pasibaigus šiam terminui tokie migrantai dažnai atsiduria sudėtingoje situacijoje: nors leidimas gyventi LR jiems pratęsiamas, tačiau valstybė jiems nebeteikia finansinės paramos. Tuomet tokie asmenys, nerasdami darbo ir neturėdami pragyvenimo šaltinio, nori grįžti į tėvynę, bet neturi tam lėšų. Antra vertus, net ir integracijos laikotarpiu stebima situacija, kai pabėgėliai vangiai mokosi lietuvių kalbos, vaikus leidžia į rusiškas mokyklas, nelabai stengiasi įsigyti specialybės ar susirasti pastovaus darbo, daugiausia bendrauja tarpusavyje ir nesistengia užmegzti kontaktų su vietiniais gyventojais. Visa tai rodo,  kad pabėgėliai neturi tikslo visam laikui pasilikti Lietuvoje, ir labai tikėtina, kad  pasibaigus valstybės remiamai integracijos programai, grįžimas namo jiems gali būti aktualus.

 Savanoriško grįžimo principas yra pripažįstamas ir remiamas ES lygiu kaip prioritetas prievartiniam asmenų išsiuntimui iš šalies. Savanoriško grįžimas dažnai yra vienintelė humaniška galimybė pabėgėliui grįžti į savo kilmės šalį. Neesant tokiai galimybei prieglobsčio prašytojas atsiduria dviprasmiškoje situacijoje: šalyje jis pasilikti negali, o lėšų grįžti į tėvynę neturi. Vienintelė galimybė tokiu atveju lieka prievartinė deportacija. Būtina pabrėžti, kad ES valstybėse prioritetas suteikiamas savanoriškam grąžinimui ir priverstinės deportacijos atvejų pasitaiko nedaug. Lietuvos Respublika lėšų prievartinei deportacijai nėra numačiusi, todėl savanoriškas grąžinimas yra pagalba ne tik prieglobsčio prašytojui, bet ir valstybei.

Atgal Į viršų Į titulinį